Vidury ūkininko laukų, raudonų plytų statinys - langai nuo žemės iki lubų, kairiame kampe bokštelis smailėjančiu stogu. Kaimelis, matyt, pasislinko anaten už miško, o bėgių linija taip ir liko savo vietoje. Traukiniui stabtelėjus, įsirioglino močiutė, stumianti tą tokį minkštos medžiagos lagaminą su ratukais. Prigrūstas taip, kad įgavo keistą formą, iš kurios galėjai nuspėti, kiek ir kokios talpos stiklainių šiuo metu yra gabenama.
Skaičiuojant su nauja keleive, pustuščiame vagone dabar jau buvome penkiese - aš, babytė, po kirpčiukais per aukštą kaktą slepianti studentė, nuo telefono akių nepakeliantis bičas ir šalia jo snaudžiantis ryžas vižlas.
Tėvas nemėgo šunų. Dar vaikas būdamas išprašyt bandžiau, bet tik į šaltą sieną atsitrenkiau: „Namie ir taip burnų pilna, vienam pačiam visas šert.“ Vėliau dar ne kartą girdėjau: „Tavo draugas - kol turi ką duoti. Antraip aplos arba pas kitą šeimininką pabėgs.“ Galybę kartų stebėjau, kaip akmenimis baido kieman atklydusius, galiausiai taisyklę susikūriau, neva tik blogas žmogus gali gyvūnų nekęst, su tokiais bičiuliautis neskubėk.
Nusipurtau minčių. Kaip ten? „Apie mirusius gerai arba nieko“?
Didelės meilės vienas kitam niekada nejautėme, bet kad taip susvetimėsime… Tėvas jau du gerus mėnesius po žeme, o aš tik dabar grįžtu.
Sušnypštė stabdžiai, stuktelėjo vagonas, durys atsidarė su šalto vėjo gūsiu ir miesto šurmuliu. Paskubomis susimetu daiktus, prasibrovęs pro vidun besiveržiančią minią šoku į peroną. Tas pats nutriušęs kioskelis, kazino, kiek išdidinta taksi stovėjmo aikštelė, komisas, vietoj blyninės kebabinė. Karštų riebalų, cigarečių, išmetamųjų dujų, bandelių, pavasario miksas. Dėdė amputuotom kojom prašinėja centų, kvatoja iš pamokų pabėgę paaugliukai, mergiotė murzina striuke bruka akinius nuo saulės.
Nėra reikalo stoviniuoti. Nėra laiko. Vos kelios valandos - šiandien su vėlyvuoju ekspresu atgalios. Nėra čia ko trintis. Tėvo butas vos 20 minučių pėsčiomis. Tiek laiko skirti tikrai galiu. Nutariu prasieiti.
Tarp privačių namų kvartalo ir devynaukščių girios - vienišas, dviejų aukštų, baltų plytų penkiabutis. Lyg sulopytas iš padrikų gabalų, nederančių atraižų, lyg suneštinio baliaus stalas. Vieno balkono sienelė šiferio lakštas, kito - pamūryta iš nederančio atspalvio plytų. Langai tai plastikiniai, tai mediniai, tai išvis neįstiklinta. Atvirame balkone, tarp ką tik sukabintų skalbinių, pusiau persisvėręs diedas. Trukteli cigariuką, primerkęs akį vos girdimai nusižvengia: „Nu tik pažiūrėkite, kas grįžo.“ Kol patenkintas savimi purto pelenus, apsimetu neišgirdęs replikos. Toliau dairausi po kiemą. Po komentatoriaus langais iš akmenų sudėliotas pakopinis sodelis, toks kaip ir alpinariumas. Priešais, tarp dviejų storų medžių suoliukas, viršum kritinės būklės stogelis. Pamenu, vos atšildavo orai, čia vykdavo geri baliai.
Skambinu tėvo buto savininkui. Gyvena tame pačiame name, pažada įsispyręs į šlepetes tuoj pat nusileisti.
Nedidukas, vidutinio amžiaus, pliktelėjęs vyrukas, apsirėdęs nutampytomis treninginėmis kelnėmis ir kroksais, čiaumoja ant greičio sukištus pietus.
‑ Be šių metų, šimtas metų. Gruodi, kur tu, pacanas, blaškais? - šyptelėjęs tiesia ranką.
‑ Žinote, ne pati smagiausia kelionė, - burbteliu iki skausmo pažįstamam snukeliui.
‑ Užuojauta. Mylėjo tėvukas tave, tik, žinai, ne visi moka parodyt. Ai, žinai, šiais laikais viskas taip trapu, kad net nebesinori tų nuoskaudų su savim tampytis, - plekšnoja per petį.
‑ O tai kur dabar tėvuką rast? Čia spėju naujose kapinėse a ne? Nieko nežinojau. Kaip iš giedro dangaus užvakar anstolio laiškas atėjo. Skambinu, sako paveldėjai sodą, bet pirma skolas padenk.
‑ Ilgai truko. Daug prašo?
‑ Ten kažkas apie štukę. Smulkmena.
‑ Tas sodelis turbūt tiek net nevertas. Žėk, neturiu daug laiko. Mielai įleisčiau į butą, bet ką tik išnuomovau tokiai jaunai porelei. Daug ten chlamo visokio buvo. Išvalėm, išmetėm. Matraso gi numyžto nesivežtum pas save? Kas atrodė verta dėmesio, atidėjau į šoną.
Šeimininkas atrakina rūsio dūris. Drėgnu koridoriumi leidžiamės gilyn. Tuščio sandėliuko kampe, penkios kartoninės dėžės.
‑ Va, viskas kas liko. Rinkis, žiūrėkis, ko nereikia - metam lauk.
Tikina „neskubėt gali“, „papaišysiu, kaip ten tą tėvuko kapą rast, pas save po kilimėliu paliksiu“, „pabaigęs, raktą ten pat pamesk.“
Dvi dėžės pilnos knygų. Tėvas su metais mažokai iš namų beišeidavo. Turbūt dėl to ir skaitė vis daugiau ir daugiau - pagrinde, istorinę literatūrą. Konkrečiai apie antrąjį pasaulinį žinojo tiek, kad būtų laisvai gebėjęs dėstytoju dirbti. Neužsičiaupdamas dalindavosi ką perskaitęs, mėtydavosi atsitiktiniais faktais, vėliau pyktelėjęs stebėdavosi: „Ką jūs ten mokykloj išvis moko? Net „Barbarossos“ metų nežinai. Tai gal apie Noremandijos išsilaipinimą bent kažką girdėjęs?“
Kitose dėžėse - į nereikšmingas mozaikos detalės pabiręs žmogaus gyvenimas. Sąskaitos už elektrą ir vandenį, raktų ryšulys, skaičiuotuvas, rankinis laikrodis, paauksuotas rašalinis parkeris, kičinės statulėlės iš sekcijos, nusitrynęs kišeninis peiliukas (pamenu jį imti buvo griežtai draudžiama). Laikraščių iškarpos su mano pasiekimais (būdamas vaikas lankiau šimtus būrelių). Vos pakeliu storą sąsiuvinį, pabyra į šį sukištos senos nuotraukos - senelių vestuvinė, tėvas su armijos bičiulais, aš primyžtu klynų prie kalėdinės eglės. Vartau tuos kadrus ir šiek tiek liūdna. Jei nebūčiau metęs, turbūt tiesiu taikymų į barą varyčiau, tą nostalgišką širdgėlą nuplaut.
Fotografijas sudedu gražion kruvelėn. Atvertęs sąsiuvinį bruku jas ten kur priklauso.
„Bybi dėjau, dar dabar rankos dreba…“ perskaitau pirmą atversto lapo sakinį. Pala, kas čia per užrašai?
Bybį dėjau, dar dabar rankos dreba. Gimšė pas Sigį, parkelis, fabrikas, daugiau nieko nepamenu. Trūko plionkė, pabudau pas kažkokią mergą. Kambarys sujungtas su virtuve, ant žemės čiužinys, mėlynos užuolaidos, dvokia smilkalais ir vakarykščiu pachu. Sujudėjo, žiūriu blondė, užsimetė koja, iškart rytinis stajakas. Burna išdžiūvus, bet į delną šiaip taip prispjovęs sudrėkinau, įbrukau. Jei jau putę nusičiešinau, rysiu kol apsivemsiu. Biški šonu pajudėjau, išsibudinus sugulovė užsilipo ant viršaus. Visai nieko tokia. Snukelis kokiem septyniem, bet su makiažu spėju ant devynių trauktų.
Dar bent tris kartus pajudėjom, iš jų tik vieną baigiau. Čia dėl Sigio vyno. Apsikeitėm numeriais. Dar vienos kurvos kontaktas niekam nepamaišė.
Sustojau. Antrąkart gabalais perbėgau tekstą. „Bybį dėjau? Čia tipo tėvas taip rašė?“. „Gimšė pas Sigi. Pas kokį? Pas mano Sigi?“.
Tėvo sąnarius artritas buvo taip susukęs, kad viskas apie ką šis begebėjo svajot, tai skausmą malšinantys receptiniai vaistai. Toli gražu iki vakarėlių ir one night stand’ų.
Užverčiau. Spoksau į blizgaus kartono viršelį. Anei pavadinimo, anei datos. Jokios aiškios užuominos. Praverčiu lapus, įgarsindamas po kokį atsitiktinį sakinį. Prisimenu Sigį, amžinai purvinomis panagėmis, šukuoseną „bliūdeliu“, atsilaupiusiais „Adidas“ kedais, fulės kamuolį nuolat su savim tampydavos. „Prie ko čia mano tėvas ir Sigis?“
Stipriai trinkteli laukinės rūsio durys. Ką ten žinai, gal skersvėjį pagavo, gal koks kaimynas užrakinti ketina. Vaikystėje ne kartą užsitrenkęs čia valandų valandas prakiurksojau - menkas malonumas. Keletą daiktų jau buvau atsidėjęs. Į maišiuką kišu dienoraštį ir paskubomis užsklendęs sandėliuką maunu viršun.
Kaip primokytas, po šeimininko durų kilimėliu kišu raktą. Ten pat, ant langeliais išbraižyto lapo, dėdė išpaišęs kaip tėvo kapą rast. Lankstau, viena ranka bruku kišenėn, kita rašau žinutę: „Ačiū už maršrutą. Daiktus atsirinkau. Visa kitą galite mesti.“
Kapinaitės nė kiek neprimena šimtamečių medžių šešėlyje skęstančios ramybės. Greičiau lauko stadioną ar prabangaus kvartalo statyboms paruoštą erdvę. Akivaizdu, kur žemė šviežiai iškasiota, dirbtinai supilti mediniais kryželiais pažymėti kauburėliai. Paskutinėje eilėje, ant trečio nuo galo, dedu gėles. Glaudžiu maldai rankas, bet nei lūpomis, nei mintyse nesurezgu sakinio. „Reikėjo kada imt ir sugert. Gal bent kartą būtume susikalbėję, širdį viens kitam atvėrę.“ Lyg ir nėra ko, bet pradedu graudintis. Nepatinku sau toks, neiškentęs nė penkių minučių suku atgal į miestą.
Kuris laikas nerūkau, bet tėvo balsu girdžiu šimtąkart girdėtą frazę: „kartą pradėjęs, amžinai rūkorius - nebent pristabyt gali, tikrai ne mest.“
Tarp daugiabučių kavinukė, lauke du nedideli staliukai.
‑ Mėlyną „L&M“ ir flat white su trim cukraus. Tiesa, gal degtukų turite?
Tempiuos užsakymą laukan, taisaus prie apvalaino stalo, prasisegu švarką, užsirūkau plonytį cigariuką.
‑ Gruodis? Tu… gyvas, blet? - lyg pamatęs vaiduoklį surinka praeivis.
Prikiša veidą ir į mano klausimą „ar esame pažįstami“ reaguoja kažkaip neadekvačiai.
‑ Tu girdi, ką jis sako? „Ar mes pažįstami?“ - nusivaipo atsigręžęs į gretimą staliuką. - Šventuoju apsimeti? Gražūs skarmalai, nusiskutai, pasikvepinai, jau kitas žmogus?
‑ Atsiprašau?
‑ Vietoj tavęs man gėda čia būtų rodytis, - tyliai, bet užtikrintai beria nepažįstamasis. - Tokie kaip tu nesikeičia. Visada buvai šiukšlė. Visada ir liksi.
Sustoja. Spokso. Akyse kažkas tarp pykčio ir pasibjaurėjimo. Galiausiai, lyg susikaupęs, lyg išdrįsęs spjauna paskutinius žodžius:
‑ Vėja to nenusipelnė. Po to, ką jai padarei, tave ant kiaušų maža būtų pakabint.
Rankose ligi pusės susmilkusi cigaretė. Stebiu nueinantį, nesuprantu - čia jis psichas ar aš. Kas jis toks išvis, kas ta Vėja?
„Šiandien čia karšta, ar ne?“ - nejaukiai šypso antrą kavos atnešusi padavėja. Turbūt taip pat matė šį spektaklį. Viena po kitos supešu dar dvi cigaretes. Miestą pamenu kiek kitokį. Nenoriu išvažiuoti aplipęs slogia nuotaika, o ir šiaip... Galbūt verta pasilikti čia dar bent porai dienų?
Telefone atsidarau viešbučių užsakymo svetainę, pasirenku datas, miestą, žemiausią kainą. Para - keturiasdešimt penki eurai. Patvirtinu užsakymą, už kavą ir cirką prie jos, padavėjai palieku penkis eurus.
Visos audioserialo „Grįžusius Ištrinti“ serijos vienoje vietoje:
Share this post