Kas būtų patikėjęs, kad po tiekos metų mudu susitiksim per pietus Klaipėdoje, Danės pakrantėje susiradę mažiau užgrūstą užkandinę užsišaldysim ilgam išsipasakojimui? Kas būtų patikėjęs, kad šitie du bičai apart darbo išvis turės kažką bendro?
Tikiu šios istorijos personažas nesupyktų, jei kiek pakeitęs detales vadinsiu šį Juozu. Panašiu tradiciniu lietuvišku vardu šaukia ir aplinkiniai. Taigi su Juozu susipažinome pirmame mano ofisiniame darbe. Matematiškas, griežtas, mėgstantis taisykles ir tvarką, šaltas ir grubokas. Būdamas jaunas ir nepatyręs būtent taip mačiau kolegą.
Nedirbome ranka rankon, bet dėl atitinkamų operacijų tekdavo nuleidus galvą sliūkinti aiškintis į nediduką, visų akvariumu vadinamą, kabinetą. Ten ne kartą teko išklausyti moralų apie savo neva neatsakingą elgesį. Įprastai iš ten tiesiu taikymu lėkdavau į rūkomąjį, kad dūmais įtampa išgaruotų. Visgi laikui bėgant vienas kitame kažką atradome ir aštrokas santykis ėmė keisti kryptį. Galiausiai tas pats rūkomasis iš mano pabėgimo vietos virto mudviejų diskusijų kampeliu, žinojau kas džiugina, kas skauda, kas ramybės neduoda.
Nuo paskutinio susitikimo praskriejo šviesmečiai, teiraujuosi, kiek laiko pajūryje svečiuosis. Tikina, prieš keletą metų Vilniuje butą pardavęs ir už tuos, kas po dalybų liko, Klaipėdon pabėgo. Pasakoja apie žmonos neištikimybę, kad po jos dar ilgus metus vaidino tvarkingą šeimą, nors skirtinguose kambariuose miegojo. Pila rūgštį ant buvusios, neva sudėliojusios tokį evil planą, pagal kurį jam vos trupiniai bendro turto nubyrėjo.
