Gyvenvietė neverta net taškelio žemėlapyje, jei joje nėra bažnyčios ir… pirties. Dėl pirmojo svarbos sukandęs dantis sutiks net ir atvirkščius kryželius nešiojantis ir rašaliuką padvaluose tvatijantis alternatyvus jaunimėlis. Tuo tarpu antrojo objekto svarbą modernėjantys miestelėnai kiek primiršo. Gi dar visai neseniai pirtyse ir pilvą mazgojo, ir sveikatinimosi procedūromis užsiiminėjo. Kaimų raganaitės burtais užsiimdavo, vietos šamanai žaizdas tvarstydavo, lūžusius kaulus atstatydavo, šeimininkės mėsą ir miško gėrybes džiaudavo. Pribuvėjos čia priimdavo gimdymus, raudančios senolės apiplaudavo mirusius diedukus. Žmogaus gyvenimas prasidėdavo ir baigdavosi ant medinio pirties gulto.
Mano vaikystės pasaulyje aplink pirtį taip pat virė gyvenimas. Nebuvome ant tiek atsilikę, kad medicinos praktikomis užsiiminėtume, bet skerdžiam paršą, grįžtam iš sėkmingo grybavimo, laistom krikštynas - visi keliai veda pirtin.
